Pirmasis savarankiškas Arūno Matelio filmas „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ ženklina naujos, posovietinės lietuvių kino kūrėjų kartos, lūžinio lietuviškojo kino etapo pradžią. Kino kritikai filmą, laimėjusį prizus Oberhauzeno, Bornholmo, Pernu festivaliuose, įvardijo kaip naujosios kartos kino manifestą. Tarsi anonimiška akimi filme „10 minučių prieš Ikaro skrydį“ kino kamera fiksuojama Užupio gyventojų būtis. Byrantis Užupis ir jo gyventojai tampa posovietinio laikotarpio alegorija, kurios herojų viltingi lūkesčiai nukreipti nežinomybės link. Vienas filmo herojų – mažutis žmogutis su ausine kepure. Jis vaikšto po Užupį kaip po savo namus, viename jo sakinyje susilieja lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš kalbų žodžiai. Tas keistas žmogus yra kaip Užupio dvasia – skurdi ir visiškai laisva.