Tolimą ir civilizacijos apleistą Vulkanovką aplankė „Didysis kinas“. Čia dvejus metus buvo filmuojamas Šarūno Barto kino filmas „Septyni nematomi žmonės“. Dauguma vietinių gyventojų tapo šio proceso dalyviais. Bet „Didysis kinas“ išvažiavo, o jie liko… Sveiki atvykę į Vulkanovką!

Namas sudegė, virto pikt­žolėmis apėjusiais griuvėsiais, bet ja­me dar lik bus apsistota, geriama, mušamasi ir mylimasi, o po kiemą kapstytis vištos, žąsys ir kalakutai. Tačiau svarbu ne tai. Kažin ar ver­ta čia ieškoti paralelių, nes „didysis kinas”, regis, buvo tik pretekstas ki­tokiam. Beinoriūtei įdomu pati Vuika­novka, beviltiškai nyki, savaip be­vardė viela, neturinti nieko bendra su antikiniu požemio kalviu ir jo griau­namosiomis galiomis. Tokiu vietų ir vietovardžių tarybų valdžia paliko tūkstančius. Kaimo krautuvė su gė­dos lenta prasiskolinusiems, retkar­čiais kursuojantis surūdijęs autobu­sas, šulinius atstojančios vandens cisternos. „Civilizaciji nima nijakoj.” Kinas, be abejo, sujudino sąstingiui pasmerktą Vulkanovkos kasdienybę, galima nujausti, net pakeitė kai ku­riuos likimus. Bet iš esmės pasirodė ir išnyko kaip nerealus kitokio gyve­nimo miražas, palikdamas nesuvo­kiamą ilgesį. Šis jausmas atbuks ir užsimirš, bet kol kas žmonės gyvena filmavimo prisiminimais.

Jie noriai kalba apie tai, kaip vis­kas buvo ir buvo kitaip, nei galėjai įsivaizduoti darant kiną, kaip visą naktį perstatinėjo prožektorius, kad nufilmuotų tik stovinčią mašiną, pa­sakoja apie „objektą” (taip vadintas sudegęs namas), apie „masuotę” (kai susirenka būrys žmonių), apie tai, kaip patys filmavosi ar gamino val­gį filmuotojams. Žinoma, kai kurie, kaip buvęs „objekto” sargais, daro tai už dvi pažadėtas grivinas. Ilgesys la­biau įsismelkė į širdį moterims, jaut­resnei žmonių padermės daliai.