Giedrės Beinoriūtės „Troleibusų miestas”(2002,28 min.) tarsi pažen­klina laiko ir erdvės ribas. Erdvė -tarp stotelių, laikas – tarp sustoji­mų. Troleibusas – puikiausia laiko mašina, keliaujanti iš sovietmečio į dabartį. Visuomeninis transportas, kuriuo dažniausiai naudojasi stu­dentai, bedarbiai ir pensininkai. Jis puikiai atspindi hierarchines visuo­menės struktūras: vienas veža, daug važiuoja, keli kontroliuoja. Beino-riūtė pasirenka ekstremalią situaci­ją – kontrolierių ir „zuikių” susidū­rimą. Netikėta akistata sukelia įvairiausias emocines reakcijas, ku­rias dar labiau sustiprina (arba „su­taurina” – priklauso nuo persona­žo) kameros dalyvavimas. „Zuikis” tarsi patenka j dvigubus spąstus – jį užspiečia uniformuota kontrolierių grupė, o dokumentuojanti kamera tampa nepaperkamu liudininku ar­ba „apvaizdos akimi”, reikalaujan­čia tiesos. Dažniausiai keleiviai, o ypač kontrolieriai, apsimeta, kad kameros „nėra”, tačiau „nemato­mas” jos buvimas akivaizdžiai įkve­pia kontrolieriams atlaidumo, o ke­leiviams – „švento” naivumo. Tačiau kartais keleiviai kūrybingai išnau­doja filmo situaciją – be bilieto va­žiavęs vyras liepia kontrolieriui pa­žiūrėti į kamerą (tarsi į savo sąžinę), kai krapšto paskutinius pinigus, o į policiją vežama blondinė, kaip ko­kia 6-ojo dešimtmečio filmų hero­jė, pareiškia norinti užsirūkyti.

Beinoriūtė stengiasi nepiktnau­džiauti žvilgsnio galia – renkasi įvai­rius rakursus, filmuoja viduje ir lau­ke, dažniausiai stambiais ir vidutiniais planais. Todėl žiūrovui lengva susi­tapatinti su keleiviais ir išgyventi malonų jaudulį prieš ekraną, nes užkluptas vis dėlto ne jis. Režisierė tarsi nesirenka nei kontrolierių, nei keleivių pozicijos, siekdama išlaikyti objektyvę distanciją. Kita vertus, ji nėra tik neutrali stebėtoja. Į tro­leibusą operatorius lipa kartu su kontrolieriais, o kamera pro jų nu­garas iš aukšto nusitaiko į sutriku­sias keleives. Filmo kūrėjai keliauja ne troleibusu, o kontrolierių auto­mobiliu.