Šarūnas Bartas gimė 1964 m. Šiauliuose.
Vienas ryškiausių naujosios kinematografininkų kartos atstovų.  Baigė Maskvos Kinematografijos institutą, režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu "Tofolarija" (Šiuo metu jis, atrodo, yra prarastas) ir atkreipusia į save dėmesį vidutinio metražo juosta "Praėjusios dienos atminimui" (1989), kurioje pasirodo realūs personažai, "vaidinantys save" vaidybinio kino principais. Specifinę kino kalbą autorius toliau grynino pilno metražo filme "Trys dienos" (1991), pelniusiame Berlyno 1992 metų kino festivalyje ekumeninės žiuri prizą (už problematiką, temos svarbą, minčių gilumą) ir FIPRESCI (Tarptautinės kino kritikų asociacijos) prizą už stiliaus savitumą, temos reikšmingumą, vaizdų grožį. Tai praktiškai besiužetis pasakojimas apie trijų jaunų lietuvių vizitą į Kaliningradą-Karaliaučių-Kionigsbergą - merdintį, išniekintą miestą. Tradicinę dramaturgiją ignoruoja ir tolesni Š.Barto filmai: "Koridorius" (1994, rodytas Berlyno festivalyje), "Mūsų nedaug" (1995, rodytas Kanuose, programoje "Kitas žvilgsnis"), "Namai" (1997, rodytas toje pačioje Kanų programoje). Visi jie - laisvos struktūros, minimalistinės formos, filosofinių asociacijų kūriniai. Š.Barto kūryba, mažai žinoma ir analizuota pačioje Lietuvoje, turi nedidelį, bet ištikimą gerbėjų ratą Vakaruose. Be to, Š.Barto atvejis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis lietuvių kino kūrėjas, supratęs koprodukcijų svarbą mažai nepajėgiai kinematografijai ir savarankiškai užmezgęs ryšus su vokiečių, prancūzų, portugalų prodiuseriais. - S.Macaitis

2001 m. Š. Bartas buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.